Tarpukaris
1918 m. – 1939 m.
Tarpukaris – tai periodas nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Šiuo laikotarpiu didelėje pasaulio dalyje vyravo sumaištis. Europa siekė atsitiesti po Pirmojo pasaulinio karo. Iki tol klestėjusi Šiaurės Amerika 1929 m. patyrė Didžiąją ekonominę krizę. Veimaro respubliką sukrėtė hiperinfliacija ir nesėkmingas Alaus pučas (1923 m.), o vėliau nacizmo iškilimas. Sustiprėjo Japonija.
1919 m. balandį įkurta Tautų Sąjunga turėjo užtikrinti taiką pasaulyje. Tačiau ji buvo neveiksminga dėl to, jog JAV joje nedalyvavo, o Vokietija, Japonija, SSRS ir Italija buvo nesuvaldomos.
1931 m. Japonija įsiveržė į Mandžiūriją. 1935 m. Italija pradėjo karą su Abisinija, kuri buvo viena iš kelių nepriklausomų Afrikos valstybių. Tautų Sąjunga ėmėsi prieš Italiją ekonominių sankcijų, tačiau jos buvo nesėkmingos. Tai Hitleriui parodė Tautų Sąjungos silpnumą ir paskatino sulaužyti Versalio taikos sutartį.
Demokratinės valdymo formos šalys: Norvegija, Švedija, Danija, Suomija. Airija, Jungtinė Karalystė. Olandija, Belgija, Liuksemburgas, Prancūzija, Šveicarija. Čekoslovakija.
Autoritarinio valdymo šalys: Portugalija, Ispanija. Vengrija, Austrija. Rumunija, Jugoslavija, Bulgarija, Albanija, Graikija, Turkija. Lenkija, Rytų Prūsija. Lietuva, Latvija, Estija.
Totalitarinis valdymas: Italija (Musolinis arba „Dučė“; 1922 – 1943 m.). Vokietija (Hitleris arba “Fiureris”; 1933 – 1945 m.). SSRS (Stalinas; 1924-1953 m.).
Veimaro Respublika – bendrinis Vokietijos pavadinimas nuo 1919 m. iki 1933 m. Šis periodas Vokietijos istorijoje dažnai vadinamas Veimaro periodu. Respublikai buvo suteiktas šis pavadinimas pagal Veimaro miestą, kur buvo priimta naujoji konstitucija po Vokietijos Imperijos panaikinimo pralaimėjimus Pirmajame pasauliniame kare.
Tai buvo pirmasis Vokietijos bandymas sukurti liberialią demokratinę sistema Vokietijoje. Bet galimybe tapti demokratijos garantu Vokietija nepasinaudojo. 1933 m. po Nacionalsocialistų partijos ir Adolfo Hitlerio iškilimo į valdžią, buvo sugriauta demokratinė sistema. Tai ir lėmė Veimaro Respublikos žlugimą.
[taisyti] Veimaro Respublikos žlugimo priežastys
Dar diskutuojama, kodėl Veimaro respublika žlugo. Nors Adolfas Hitleris atėjo į valdžią ir demokratiniu keliu, kai Nacionalsocialistų partija tapo didžiausia partija Reichstage po 1932 m. rinkimų ir Hitleris buvo paskirtas Reichkancleriu 1933 m. Atsivėrė plačios logistinės ir politinės galimybės Hitleriui, kuriomis jis ir pasinaudojo. Tačiau Nacių partijos ir jos ideologijos iškilimą lėmė pačios Veimaro respublikos problemos.
Svarbiausia iš problemų buvo ekonominė. Nors ir 1923-1929 m. Veimaro Respublikos ekonomika po karo ėmė atsigauti, bet vis dėlto buvo priklausoma nuo JAV, kai 1929 m. JAV kilo Didžioji ekonominė krizė, neaplenkė ji ir Vokietijos. Veimaro Respublika skolinosi iš JAV bandydama sumokėti reparacijas laimėjusioms šalims. 1929 m. įvykus krizei JAV pradėjo spausti Veimaro Respubliką grąžinti skolas. Veimaro respublika sunkiai išgyveno šį periodą. Daug žmonių tapo bedarbiais. 1932 m. jų skaičius siekė beveik 5 milijonus. Tai labai stipriai prisidėjo prie Nacionalsocialistų partijos iškilimo.
Versalio taikos sutartis buvo laikoma bausme Vokietijai. Paniekinimas šalies tautiškumo, kuo ypatingai naudojosi Naciai. Versalio Taikos sutartis įpareigojo sumokėti reparacijas taip pat buvo atimtos svarbios išteklių teritorijos – Saros baseinas. Užtikrinti tvarkai taip pat trukdė ir armijai įvesti apribojimai.
Visa tai prisidėjo prie to, kad Adolfas Hitleris su nacių partija demokratinę Veimaro respubliką pertvarkė į totalitarinę valstybę – Trečiąjį Reichą.
Alaus pučas (vok. Hitler-Ludendorff-Putsch) - Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos nesėkmingas mėginimas užimti valdžią 1923 m. lapkričio 8-lapkričio 9 d. Pučą organizavo Adolfas Hitleris ir Erichas Ludendorfas.
Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija savo suvažiavime 1923 m. sausio mėn. iškėlė tikslą nuversti vyriausybę. Partijoje buvo daug kariškių ir savanorių korpuso narių, kurie entuziastingai palaikė šias idėjas.
1923 m. lapkričio 8 d. apie 21 val. daug partijos narių įsiveržė į Miuncheno aludę „Bürgerbräukeller“, kur turėjo kalbėti Bavarijos vyriausybės vadovas G. von Kahr. Čia Adolfas Hitleris visiems paskelbė, kad Vokietijos ir Bavarijos vyriausybės netenka įgaliojimų, o valstybės kancleriu ir laikinosios vyriausybės vadovu skelbiamas jis pats. Bavarijos vyriausybei pavyko išvaikyti pučistus, susirėmimų metu žuvo 16 nacistų ir 3 policininkai. Adolfas Hitleris už perversmo organizavimą buvo nuteistas 4 metams laisvės atėmimo, Erichas Ludendorfas buvo paleistas, NSDAP uždrausta. Po pučo A. Hitleris ėmėsi siekti valdžios kitais būdais, pirmiausia keisdamas NSDAP programą ir orientuodamas ją į visuomenės sluoksnius, kurie jį galėtų palaikyti siekiant valdžios.
Didžioji ekonominė krizė (dar vadinama Didžioji depresija) – didžiausia kapitalistinio ūkio krizė, vykusi 1929–1933 metais ir apėmusi visas ūkio šakas ir valstybes.
Krizė prasidėjo Jungtinėse Amerikos valstijose po juodojo ketvirtadienio (pagal kitus šaltinius – keletą mėnesių anksčiau), po panikos Niujorko vertybinių popierių biržoje Volstrite 1929 m. spalio 24 d., staiga nukritus akcijų kainoms, po ko prasidėjo bankrotų ir įsiskolinimų virtinė, apėmusi visas kapitalistines valstybes. Todėl sakoma, kad Didžiąją depresiją sukėlė 1929 m. Volstrito finansų krizė - "juodasis" 1929 m. spalio 29 d. antradienis.
Krizė pramoninėse šalyse: Po bankrotų ir gamyklų užsidarymo milijonai žmonių tapo bedarbiais, JAV bedarbystė pasiekė 24,9 procentų[1] darbingo amžiaus gyventojų. Darbo netekę gyventojai pirko tik būtiniausias prekes ir taip dar sunkino nelengvą ūkio padėtį. JAV, Lenkijoje pramonės produkcija nukrito apie 50%, taip pat ūkio kritimas atsiliepė ir žemės ūkiui. JAV BVP sumažėjo - 32,6 procentais[1].
Sumažėjus investicijų vertei, dauguma žmonių pradėjo taupyti, pramonės pardavimai 1930 m. pradėjo mažėti, dėl to pradėjo kristi ir gaminių kainos. 1930 m. gegužę automobilių pardavimai nukrito žemiau 1928 m. lygio. Atlyginimai 1930 m. išliko stabilūs, bet 1931 m. ir jie pradėjo kristi. Žemiausiu krizės tašku yra laikomas 1933 m. kovo mėnuo. Krizė palietė viso pasaulio miestus, ypač tuos, kuriuose buvo daug sunkiosios pramonės, daugelyje šalių statybos praktiškai sustojo. Dėl sustojusio vartojimo taip pat labai nukentėjo žaliavų pramonė (kasyklos, miško pramonė), maisto produktų kainos taip pat krito 60%, o tai sąlygojo ir didžiulę defliaciją.
Krizė Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse: Krizę mažiau pajuto valstybės, neturinčios plačiau išvystytos pramonės. Tuo metu Lietuva buvo agrarinė valstybė, todėl didžioji krizė Lietuvą palietė mažiau. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga nežymiai prekiavo su kitomis valstybėmis, todėl ir ją Didžioji krizė palietė mažiau. Kai kurių istorikų teigimu, sunki ūkio padėtis padėjo Vokietijoje įsigalėti nacistams.
Šią krizę sukėlė devynerius metus (1920-1929 metais) trukęs spartus ir nesubalansuotas ekonomikos augimas bei finansų sistemos kontrolės stoka[1]. Tuo metu žmonės tikėjo Naująja era. 1921-1929 metais „DOW Jones Industrial Average“ indeksas padidėjo 6 kartus. Iki prasidedant krizei penkerius metus intensyviai augo akcijų rinkos, todėl labai daug žmonių investavo. Tuo metu vyravo didelis investuotojų optimizmas, kuris skatino skolinto kapitalo naudojimą investicijoms į rinkas. Prieš prasidedant krizei buvo investuota 8,5 mlrd. dolerių skolinto kapitalo (tuo metu tai buvo visa JAV cirkuliavusi pinigų masė). Akcijų burbulas neatlaikė ir sprogo. Per ateinančius keturis metus akcijų rinkų indeksai prarado 89 procentus savo vertės. Akcijų kainos tapo dar mažesnės nei prieš penkerius metus iki krizės.
Ši krizė dar iki šiol yra didžiausias išsivysčiusių akcijų kritimas, trukęs kiek daugiau nei dvejus metus. 1933 metais akcijų rinkos atsigavusios pradėjo kilti. Ekonomikos resecija baigėsi 1934 metų pabaigoje. Kitus ketverius metus po 1933 metų akcijų kainos augo po 30 procentų kasmet. Tačiau lygis, buvęs prieš krizę, buvo pasiektas tik 1954 metais. Didžioji Depresija skirtingose šalyse baigėsi skirtingu laiku: JAV jos pabaiga laikomas II Pasaulinis karas.
Krizės pasekmės: JAV didžiąją krizę padėjo spręsti Naujasis kursas, (angl. New Deal), ekonominių reformų programa, įvesta JAV prezidento Ruzvelto 1933–1939. Tada išpopuliarėjo idėja, kad valstybė turi kištis į ekonomiką. Ši idėja paskui daugelį metų dominavo laisvosios rinkos valstybėse.
Viena iš Didžiosios depresijos priežasčių laikoma spekuliacija akcijų biržoje. Alternatyvą pateikia austrų mokslininkai Liudvikas von Misesas, Murrajus Rothbardas ir Fridrihas Hayekas, kritikuodami Keyneso teoriją. Jie nurodo, kad pagrindinė Didžiosios Depresijos priežastis buvo ekonominiai ciklai ir valstybės kišimasis į ūkį, ypač į pinigų ir kreditų sritis. Jei teigia, kad JAV Federalinių rezervų sistemos sukūrimas 1913 m. sąlygojo didžiulę pinigų paklausą. Šie pinigai, patekę į rinką, nebuvo efektyviai investuojami, bet sukėlė akcijų kainų burbulą. Austrijos Ekonomikos tyrimų institutas šį burbulo sprogimą išpranašavo jau 1929 m. vasario mėn, sakydamas, kad "burbulas sprogs jau po kelių mėnesių". Ludwig von Mises taip pat tikėjosi šios finansinės katastrofos, kai 1929 metų pradžioje atsisakė jam siūlomo atsakingo posto Kreditantstalt Banke sakydamas, kad "didelis kritimas artėja ir aš nenoriu būti su juo siejamas". Fridrihas Hayekas 1974 metais gavo Nobelio premiją tame tarpe ir už Liudviko von Miseso ekonominių ciklų teorijos vystymą.
Dar viena krizės priežastis buvo Didžioji Britanija, kuri stengėsi grįžti prie Aukso standarto, galiojusio prieš I Pasaulinį karą, tačiau to negalėjo padaryti dėl defliacinio spaudimo. Ji siekė sukelti pasaulinę kainų infliaciją, ir tą galėjo padaryti tik su JAV pagalba, kadangi tiek Prancūzijos, tiek Vokietijos bankai to nepalaikė. Montagu Normanas, Anglijos banko vadovas, turėdamas labai gerus asmeninius ryšius su JAV Federalinių rezervų sistemos vadovu Benjaminu Strongu, pasiekė susitarimo didinti infliaciją abiejose šalyse. Šią infliaciją JAV Federalinių rezervų sistemos pradėjo stabdyti tik 1928 metais, bet jau buvo per vėlu.
Faktai apie Didžiąją Depresiją JAV:
· atsirado 13 milijonų bedarbių;
· pramonės gamyba tarp 1929 ir 1932 m. nukrito 45%;
· namų statyba tarp 1929 ir 1932 m. nukrito 80%;
· tarp 1929 ir 1932 m. subankrutavo 5000 bankų;
· tuo metu JAV gyveno apie 125 mln. žmonių.
Trečiasis Reichas – 1933-1945 m. egzistavusios hitlerinės Vokietijos neoficialus pavadinimas. Trečiojo Reicho terminą hitlerinė propaganda vartojo siekdama sudaryti Vokietijos imperijos tęstinumo įspūdį (Reich – vok. imperija, valstybė): iki Napoleono karų egzistavusi 1-oji Vokiečių tautos Šventosios Romos imperija buvo vadinama Pirmuoju Reichu; 1870-1918 m. kaizerinė Vokietija vadinta Antruoju Reichu, tuo tarpu A. Hitlerio valdoma Vokietija gavo Trečiojo Reicho pavadinimą.
Trečiojo Reicho vėliavoje ir herbe naudojami simboliai kai kuriose Europos Sąjungos šalyse yra uždrausti. Už jų naudojimą yra numatyta tiek baudžiamoji, tiek ir administracinė atsakomybė.
Valstybinis himnas : 1933-1945 m. nacistinėje Vokietijoje buvo naudojami du oficialūs valstybiniai himnai. Prioritetą turėjo senasis himnas „Lied der Deutschen“ (vokiečių giesmė, melodija Jozefo Haidno, 1797 m.), tačiau kartu buvo vartojamas ir NSDAP himnas – „Horst Wesel Lied“ („Horsto Veselio daina“, taip pavadinta gatvės kovose su komunistais žuvusio partijos ir SA nario Horsto Veselio garbei).
Prieškarinis laikotarpis: 1933 m. sausio 30 d. Adolfas Hitleris, NSDAP (Vokiečių Nacionalsocialistinė Darbininkų Partija) fiureris (vok. Führer – vadas), buvo paskirtas Vokietijos kancleriu. Dar prieš ateidamas į valdžią, A. Hitleris deklaravo Versalio sutarties panaikinimo, Vokietijos perginklavimo, antisemitizmo ir kitas idėjas. Šios idėjos to meto Vokietijos politinės ir, ypač, ekonominės situacijos kontekste padėjo A. Hitlerio partijai surinkti didelę dalį vietų Vokietijos reichstage (parlamente), kas vėliau ir lėmė jo paskyrimą Reicho kancleriu. 1934 m. po prezidento P. fon Hindenburgo mirties A. Hitleris įgijo dar ir Reicho prezidento pareigybes; tai sąlygojo vienos iš „vadovėlinių“ Europos diktatūrų – Trečiojo Reicho – genezę.
Trečiojo Reicho pradžia buvo daug žadanti ne tik Vokietijai, bet kėlė susižavėjimą ir visoje Europoje. Vokietijoje iki minimumo sumažėjo nedarbas, buvo įveikta ekonominė krizė, savotiškai denonsuota Versalio sutartis bei perginkluotas ir sustiprintas Vokietijos vermachtas (Vokietijos ginkluotosios pajėgos iki 1945 m.), o Adolfas Hitleris netgi tapo žurnalo "Time" metų žmogumi. Tačiau kartu su šiais pozityviais veiksniais prasidėjo ir visuotinis žydų, politinių priešininkų persekiojimas („Krištolinė naktis“ (Kristallnacht), Niurnbergo įstatymai), koncentracijos stovyklų steigimas (pirmoji – Dachau).
Nuo 1936 m. Trečiasis Reichas pradėjo vykdyti agresyvią užsienio politiką. 1936 m. buvo užimta demilitarizuotoji Reino zona, 1938 m. kovo 12 d. įvykdytas Austrijos anšliusas, vėliau – 1938 rugsėjo 28 d. Miuncheno suokalbis nulėmė tai, kad buvo prijungtas Sudetų kraštas, 1939 m. kovo 14 d. užimta Čekoslovakija, 1939 m. kovo 22 d. – Klaipėdos kraštas, 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas. A. Hitleris paskelbė ultimatumą Lenkijai dėl vadinamo Dancigo koridoriaus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą